Friday, April 14, 2017

Gavėnios ritmu

Kadangi kiek užtrukau su paskutiniuoju blog’o įrašu, tam turiu rimtą pasiteisinimą. Per pastaruosius metus išbandžiau daugybę dietų bandydama padailinti kūno formas, o kadangi pastarosios neduodavo laukto ilgalaikio rezultato, taip ir negalėjau jomis pasidalinti. Galiausiai imu susitaikyti ir priimti faktą, kad gražiau atrodau kiek stambesnė. Kita vertus, ženkliai nemažėjantis svoris gali būti taip pat susijęs su sportu, dėl kurio auginamas raumeninis audinys kartais keičia rodmenis visur kitur, bet tik ne svarstyklių ekrane! Galiausiai, juk šio nesibaigiančio merginų rūpesčio tikslas turėtų būti siekiamybė atrodyti sveikai ir būti fiziškai pajėgiai. Kam labiau rūpi dvasiniai dalykai priminsiu, kad dietos yra ne kas kita kaip pasninkas, o pastarasis kaip tik aktualus šiuo laikotarpiu prieš pagrindinę krikščionių šventę - Šv. Velykas!
Taigi, aptarkime efektyviausias šio mėnesio dietas trumpai:

Herbalife dieta. Pirmiausia, verta paminėti tai, kad ši kompanija skatina sveikos mitybos ir gyvensenos įpročius. Dėl produktų sutinku įvairių atsiliepimų, tačiau galiausiai įsitikinau, kad maisto papildai niekada netaps maisto pakaitalais. O man pačiai asmeniškai, nors ir kaip nuodėmingai skambėtų – jei nesu visa dieną namuose, nepriimtina maitintis penkis kartus per dieną.
Kofeino dieta – tai susilpninta kokaino dieta. Šio legalaus nervų sistemos stimuliatoriaus rezultatai nuostabūs. Žinoma, permuša širdį, po ranka reikia turėti dantų pastos (naudojant kavą kaip kofeino šaltinį), o kas dar žino apie galimus ilgalaikius neigiamus padarinius. Bet medžiagos sukeliamas jausmas nuostabus – pakilęs spaudimas sušildo kūną, suteikia energijos. Tuo pačiu ir sporto salėje pasiekiami geresni rezultatai. O puikiausia, ar tik man vienai taip yra, bet sumažėja alkio jausmas ir trauka saldumynams. Gyvenimas yra gražus, ir mes turime dietų čempioną!
Kokaino dieta. Kūno svorį gramų paklaida matuojantys modeliai jums patars, kad kelios naktys vakarėlių ir pora kilogramų kaip nebūta. Tikiuosi tokiais išsireiškimais neprikelsiu anksčiau laiko Aukščiausiojo. Tačiau kilniam tikslui galimos įvairios adekvačios, kartais drastiškos priemonės. Problemos sprendimo metodų stiprumas turi būti proporcingas problemos sunkumui arba kitaip gausis šnipštas.
Taigi, štai įžengiu į lėktuvą, skrisiantį  iš N sostinės į jau nebepamenu kurį Europos miestą. Pagaliau randu savo vietą prie lango ir - vualia – argi nebus taip, kad galėsiu šįkart ištiesti kojas ir atsipalaiduoti išsidrėbdama per tris vietas, nes skrisiu be kaimynų? Trys, du vienas… bet štai pasirodo malonaus veido vyriškis, besikėsinantis į vieną šalia manes esančių vietų. Kas patraukia mano dėmesį, tai kontrastas, tarp dailaus, palyginti liekno vyro veido ir geometrine progresija žemyn didėjančių jo kūno gabaritų. Stengdamasi nespoksoti, bet negalėdama to nedaryti aš viena akimi stebiu kaip šis sinjoras ne be didelių pastangų stengiasi įsisprausti į sėdimą vietą, kas tik iš dalies pavyksta, nes jo išmatavimai pareikalauja pusantros vietos.  Akimirkai atsidūstu, nes palengvėja prisiminus, jog prieš įlipdama į lėktuvą apsilankiau tualete, nes akivaizdu, kad šio skrydžio metu tai padaryti išties nebus lengva. Pakilus lėktuvui į saugų aukštį aptarnaujančio personalo darbuotojai pradeda dalinti užkandžius. Suprantu, kad šalia sėdintis keleivis tikrai išsipirkęs dvi gretimas vietas. Nors antro sumuštinio atsisako, susidaužiame kartu (žinoma plastikines) vyno taures. Nemandagu kišti liežuvį patarinėjant, pirmiau nežinant žmogaus sveikatos aplinkybių, tačiau krikščioniskos meilės paskatinta man šovė į galvą mintis tokios būklės žmogui rekomenduoti pamėginti pirmu šios pastraipos žodžiu indikuojamos medžiagos. Vėlgi, nežinau sveikatos aplinkybių, bet toks žmogus dėl gabaritų, lengva įsivaizduoti, negali nei sportuoti, o dietų laikymasis be galo išsekina, nematant rezultatų nuvilia ir iš naujo užsuką užburtą ratą. Tad pirmai pradžiai, kad pamatyti rezultatą ir įgauti motyvacijos toliau tęsti sėkmingai pradėtą darbą, būtent tai ir rekomenduočiau. Tikiuosi šiam maloniam vyriškiui viskas klojasi gerai ir be mano patarimų.
Kotletų dieta – skamba labai viliojančiai, bet tai juk ne kas kita kaip Atkinsono dieta. Jos esmė – maitintis baltiminiu pagrindu nevengiant riebalų. Taip nepritruks energijos, galiausiai, žinau, kad bent jau man reikia itin sekti angliavandenių suvartojimą, tad ši dieta iš ties sudaro mano mitybos pagrindą nepamirštant mažo kaloringumo daržovių. Juolab, neneigsiu, turiu raumenų masės praradimo fobiją. Nežinau kiek tai realu, bet kartais tampa paranojiškai baisu sporto salėje priaugtus raumenis sunaikinti suvartojant mažai baltymų, tad kasdien stengiuosi sekti kotletų dietos principais kad tik, kad tik nesublogčiau...
Palestra/gym‘as/sporto salė – tai tarpinė grandis tarp fat ir fit. Tad kad ir kokia būtum plonytė, tai seniai nebemadinga ir vien tik kalorijų ribojimas nesustangrins kūno, nepadidins ištvermės kaip tai daro fizinis aktyvumas. Neskubėkite svaidyti į mane akmenų, tikrai nepropoguoju SheMale kulto. Svarbiausia, viskas su saiku ir pasirinkti metodą, teikianti didžiausią džiaugsmą.
Sveikame kūne sveika siela.

Priešingybės traukia.


***

Suprantu, kad nelabai kam įdomu, bet jaučiu pareigą taip pat pasidalinti ir įspūdžiais iš paskutiniųjų kelionių darbo tikslais.


Luganas

Po metų kelionės Italijoje galiausiai beveik visur šioje šalyje pabūvojau ir ši šalis netgi pabodo, taigi, nusprendžiau pakeisti dislokaciją, bet kadangi Italų kalbos dar nesu įtvirtinusi, turėjau vykti į kitą Itališkai kalbančią šalį – Šveicariją. Pietinėje jos dalyje – Tičine, palei dailaus kalnų ežero krantą išsidriekęs Lugano miestas.
Miestas labai gražus ir kitaip nei Italijoje, nors pačiame Lugane dirba daug Italų, akivaizdžiai daugiau tvarkos, saugumo, kultūros nei pačioje Italijoje.
Bet čia ne geriausia dalis. Italijoje darbas - tai lyg Kalėdų eglutės dekoravimas spagečiais (nors nebandžiau, bet įsivaizduoju): bandai užkabinti, bet vis nuslysta, niekaip nesilaiko, kabink kaip nori. Štai Šveicarijoje viskas kur kas paprasčiau: ne Pastry, o Party.
Užpurški dirbtinio sniego ir visiems gražu, linksma.
Čia ir tradicinė Italų tautosaka interpretuojama kitaip. Kai suabejojusi kliento žodžiais pabandžiau pašmaikštauti tradiciškai indikuodama nosį: „Oi, Pinoki, Pinokėli“, o šis akimirksniu sumojo, kad klausiu apie Koksą. WTF? :D
Štai dienos pamoka išmokta.
Vėliau, artėjant Kalėdų atostogoms vis daugiau kompanijų ateidavo švęsti Kalėdų vakarėlį. Vienam klientui prisistačius esant Kalėdų seneliu man išsprūdo:  kokią man dovaną turi":  „Che regalo hai?“ Iš sužibusių senelio akių supratau, kad šiame kontekste tokiomis frazėmis geriau „nesimėtyti“.
Nepaisant lengvo kultūrinio šoko, apskritai šioje šalyje man dirbti buvo smagiau, nes vakarėlio pusė tikrai intensyvesnė: (bosui tekdavo ne taip jau retai priminti, kad čia darbas, o ne mano privatus vakarėlis), tačiau dalis klientų tikrai sunkūs ir bendrauti su tokiais tempiant laiką  tapdavo kantrybės išbandymu, kadangi pastarųjų lūkesčiai ir maniera kai kuriais klausimais daug karštesnė net nei pačių temperamentingųjų italų...
Taigi, išryškėja keistas paradoksas: kuo toliau į šiaurę, tuo karščiau.


Lux‘as

Ir tuo galutinai įsitikinau pakilusi dar kiek arčiau Šiaurės ašigalio – Liuksemburgo link. Nors pagrindinis darbo principas -  lyg ledkalnyje įamžinto mamuto griaučiai, tie patys, tačiau viskas yra kiek kitaip. Turbūt esatę girdėję terminą aktyvi konsumacija. Ir net ne tai, ką esame matę ir patyrę Lugane, ar Milane. Jei darbo patirtį, įgytą šiuose miestuose sudėtume ir pakeltume kvadratu, gautume lygiai trečdalį to, ką vidutinė mėnesio darbuotoja demonstruoja Liuksemburgo klubuose. Tad jei esi DIVA – pasitikinti savimi, karšta, net kiek plėšri poliglotė arba galinti tokia apsimesti, kartais su geru humoro jausmu, kartais be jo, Liuksemburgas – TAU. Pasiimk viską, arba grįžk be nieko!
Tad tokia mano trumpa noticija iš Liuksemburgo. Pasiilgau šio miesto, šįkart ne darbo, bet čia užsimezgusių draugysčių, nepriekaištingų slėnių peizažo. Miela šalis, kviečianti grįžti vėl ir vėl.

Į darbą kaip į šventę

Laikinai nutraukus šį darbą, gyvenant įprastą gyvenimą, pajuntu nostalgiją praėjusiems metams. Ilgstuosi kas vakarą puoštis, pasitempti, jaustis lyg vaizdo klipe; toliau lavinti užsienio kalbas, plėsti akiratį. Pastebėjau, jog pagrindiniu tikslu laikant tobulėjimą, gerą laiko leidimą sėkmė darbe bei geri įspūdžiai garantuoti.  
Taigi, ar dar svarstysiu pratęsti šią „Karjerą“? Negaliu atsakyti kaip bus, faktas, kad šis darbas trumpu laikotarpiu itin smagus, netgi nesumeluosiu pasakydama, kad tonizuojantis... Vienetinis faktas, jog pradėtas kitas gyvenimo etapas, nereiškia, kad seni įpročiai mirė... Net linksminantis draugų kompanijoje pagaunu save mąstančią : o Šveicarijoj šiaip jau už tai dar ir mokėjo...
Žinoma, geriausi dalykai kaip visada, nieko nekainuoja.

Taigi, būtent to bei kietų kiaušinių, gero oro, bei nepakartojamų akimirkų su mylimiausiais Šv. Velykų proga ir palinkėsiu visai Aistringas.com komandai.

Monday, September 26, 2016

Pakeliui į Florenciją

Turėjęs būti mėnesio trukmės nuotykis, nusimato užsitęsti ilgiau...
Mano laimei, ar nelaimei??

Visų pirma atostogauti visi mėgstame, tačiau jei prisimintume senovės Romą ir jos aristokratiškų linksmybių pasekmes... panašiai nutiko ir man.

Bet pradėkime iš pradžių...
Dažniausiai sutinkamas melas, kurį dažniau ar rečiau kartojame visi – pažymėti varnele prie punkto: „Atidžiai susipažinau ir sutinku su sąlygomis...“. Kam jos įdomios, paklausite. Juolab, jei bendradarbiavime vyrauja pasitikėjimas...
Vis dėl to, su laiku tam tikri dalykai pamirštami ir gali pasirodyti kaip naujiena. Taigi, dėl tam tikrų, šį kart aiškiai parašytų darbo sąlygų, klube teko užsibūti ilgiau, kas į darbo pabaigą pradėjo varginti ir kelti nuobodulį iki tokio lygio, kai pamačius pinigus kaišantį klientą meldžiau Švenčiausiojo : O Die, kad jis pasiimtu mane, kad jis pasirinktų mane!!! :D
Bet per daug neišsiplečiant, kalbant apie vasaros nuotykį galiu paminėti daugelį gražių nutikusių dalykų. Pirmiausia, nuostabi gamta, kraštovaizdžiai. Daug kelionių, pamatytų vietų, naujų žmonių, draugų. Taip pat ženkliai patobulinta italų kalba, praplėstos italų  kultūros pažinimo ribos.
Vis dėlto, yra ir kita pusė: kadangi praleidau daugiau laiko nei planavau ir rekomenduočiau sau ir kitiems panašaus pobūdžio klube (kas būtų 1 - 1,5 mėn.) į pabaigą buvo išties sunku. Patobulinta italų kalba, paradoksas, ne palengvina, o kaip tik apsunkina darbą. Na taip, jau galime kalbėti apie globalinį klimato atšilimą ar panašiai, bet būkime atviri, tam yra kitos vietos… Daugmaž pastovūs klientai per daug nesismulkina ir po kelių vakarienių ciklo įvardžius Amore Amore dažniausiai tenka įrodinėti veiksmais, kas nulemia kliento netektį, ašaras ir depresiją…

Kadangi seniau sielvartaudavau, kad kartais galiu ką nors netyčia ir įskaudinti sudaužydama širdį, galutinai įsitikinau;
  • Kad tie vadinamieji Amorės neturi širdies, tad tokios neįmanoma pažeisti ir jei jau manai, kad su kažkuo jo viduje žaidi, tai būk tikra, kad ne su šiuo organu
  • Tikrieji geri žmonės nieko nereikalauja, nemanipuliuoja ir... neįsisvaigsta.



Taip pat su tuo besisiejanti mintis skambėtų, jog dažnai dirbančios merginos svajoja apie turtingą klientą, kuris nuolat ateitų dėl jų į klubą garantuodamas darbą ir galbūt dovanas. Tikroji tiesa, ne visada, bet vyrauja tendencija – kuo žmogus paprastesnis, tuo gerenis; tuo mažiau reikalauja, bet negailėdamas ir nieko mainais nesitikėdamas siūlo pagalbą. Žinoma, kritikai pridėtų: Ar tikrai žinai, kad nieko nesitiki? Be to, tie galingieji juk gali rinktiis iš daugybės, būk dėkinga jau ir taip už išskirtinę malonę“... Ir dar, svarbiems asmenims iš daugelio aplinkinių keliami didesni lūkesčiai kas be reikalo vargina ir galiausiai gali siutinti; tad nieko nuostabaus, kad jie neatitinkami.
Bet kadangi kritikų nuomonė niekam neįdomi, iš patirties galiu teigti, kad išskirtinis gerumas atėjo iš pačių paprasčiausių žmonių. Gal tai ir bendražmogiškas dalykas, tačiau kuomet man stipriai nuo darbo, pervargimo sušlubavo sveikata ir prireikė medikų pagalbos, į pagalbą pirmi atskubėjo ne Amorės, Amorės, o tikras Dievo atsiųstas Angelas, paprastas, geras žmogus, bičiulis, su kuriuo pažintis užsimezgė klube.
Tad tikroji pamoka: tikrasis asmenybės grožis, kuris ir yra svarbiausias prioritetas (savo nuomonės ir vėl nepasilaikysiu sau) slypi viduje bei atsiskleidžia veiksmais.
Tokios malonės patirtys įkvepia ir jau bekeliaujant į kitą klubą, reflektuodama išgyventą patirtį pajutau didžiulį norą, kurį suformavo misija, įvardijama tikslu: Frorencijoje padaryti visus savo draugais: žmones su kuriais dirbsiu, klientus ir kitus su kuriais susipažinsiu.
Atrodo sunkiausia dalis – susidraugauti su klientais. Tačiau kadangi planuoju, kaip jau pasimokiau, čia ilgai neužsibūti ir dėl to, kad išlaikyčiau klinikus, atsiprašau, klientus, nereikės kabinti makaronų, dalinti pažadų ir taip dirbtinai tęsti bendradarbiavimą... Užteks siūlyti draugystę, nuoširdumą, supratimą, gerą nuotaiką, labai gerą nuotaiką, labai labai gerą nuotaiką (Enrikėėėė?!!), linksmai praleistą laiką. Tikėkimės to draugystei pakaks.
Vis dėlto, toks kilnus ir grandiozinis tikslas, susidraugauti su visais, pirmiausia darbe, tiek su klientais, tiek kolektyvu – ne taip lengva, mat iš pastarųjų, o tiksliau klube dirbančių merginų, jau pirmosiomis dienomis išmokau, kad įmanoma susikalbėti sakiniais sudarytais vien iš keiksmažodžių.
Bet gal kaltas mano neišprusimas ir sakiniai kaip (atleiskite už necenzūrą):“Nachui blet: pyzdec blet, jabal - suka“ tai tik senovinių slavų šventraščių eilutės, ištariamos apsaugai nuo piktų dvasių...?
Gerai, jau kad ir kaip apmaudu, neatvažiavau čia draugių ieškotis, pasitenkinsiu kol kas tik vyriška draugija.
O štai pastarąja jau pirmosiomis dienomis buvau palaiminta. Žinoma, tai vadinama naujokės sėkme, kas yra natūralus reiškinys. Kita vertus, klientų, taip įvardinkime juos, savybės iš ties pradžiugino, mat pritraukiau būtent tokius, kokiu troškau: norinčius nuoširdžiai išsišnekėti.
Po patirtų negalavimų pagerėjusi sveikata, pakeista aplinka, gražus kraštovaizdis, spindintis klubas, nauji, dar nepabodę veidai, spontaniškai sugalvotas aprangos derinukas  - visa tai pakylėja, suteikia vakarui energijos ir darbas klostosi puikiai pagal planą.
Taip su laiku dirbant pastebiu, kad nors ir daugelis bendradarbių nespinduliuoja išsiauklėjimu (neformaliuose santykiuose), visgi nėra piktybiškos antžmogės, o giliai viduje esančios paprastos, mažos mergaitės, kurioms iki pilnos laimės tetrūksta vardinės rankinės. Be to, nuolatos besikeičiantis, papildomas panelių kolektyvas leido susipažinti ir su itin maloniomis ir geraširdėmis merginomis... Kita vertus, galbūt kiekvieną pažinus ji ir yra tokia, tik skiriasi išorinė pateiktis...
Taip pat, jau tapo kiek įprotis jog kartais, iš tikro net per dažnai, pagaunu save mintyse prunkščiančia ant klientų, kokie jie nesupratingi, kvaili, kaip jie mane nervina, kad skambinėja, nori susitikti dieną ir t.t., nors tiesa juk yra, kaip kad man priminė agentūros atstovė, kad iš tiesų turiu kaip tik būti dėkinga klientams, kad yra tokie "kvaili" ir kurie už kalbėjimą ir kompaniją moka nemažus pinigus ir suteikia man darbo vietą.
Taigi dėkingumas pirminis atspirties taškas, dėl to dėkoju agentūrai Aistringas.com ne tik už pradinę suteiktą galimybę pradėti saugiai dirbti, keliauti, mokytis užsienyje, konsultacijas visais rūpimais klausimais ir problemomis, bet ir už nenutrūkstamą bendradarbiavimą bei palaikomas geras sąlygas darbui: teikiamus naujus, geriausius poreikius ir užgaidas atitinkančius pasiūlymus pagal turimas galimybes. Tai leidžia man ir toliau sėkmingai tęsti šią kelionę, kuri dar tik įsibėgėja... :)



Monday, August 8, 2016

Atostogų karštis

Smėlis tarp pirštų, eurai tarp ...

Papai papai papai. Ar jauti kokias nesąmones kalbam?“ - Paklausiau vienos savo kolegės, prigavusi mus pokalbio eigoje.
„Jei veidas ne koks – papai - neįdomu..(Pamaniau sau). O kas veide 
svarbiausia (pratęsiau savo pačios mąstymo liniją) – svarbiausia ir tai, kas svarbiausia šiame darbe – dovanoti šypseną ir  gerą nuotaiką“.
Žinoma, viskas priklauso nuo praktikuojamo darbo apibrėžimo. Būtent. Štai Aš, pavyzdžiui,  Milane dirbu image modeliu, t.y. prisidedu prie geros atmosferos klube palaikymo, taip pat bendrauju su klubo klientais, palaikau kompaniją...
Šiame klube tokia darbo specifika ypač jaučiama, kadangi vasarą klientų nedaug ir dauguma merginų tėra nebylūs klubo papuošalai...
Bet vis dėlto tai ir yra sunkiausia. Nėra darbo, laikas slenka lėtai, galiausiai, nors ir pažadėjau likti ilgiau (taip pat Milane turėjau kitų reikalų dėl kurių turėjau likti), viską susitvarkiusi neištvėriau ir pasiprašiau savo visada suprantančios ir įsiklausanšios agentūros Aistringas.com anksčiau termino perkeliama į kitą klubą. Juk taip norisi vasaros, smėlio, atostogų, liežuvio ir galvos laužymo praktikuojant italų kalbą...

-         - Ką??? Penki mėnesiai ir dar nekalbi laisvai itališkai?-  Paklaustų nekatroji.
-         - Taip (kiek prislėgtu kimiu balsu atsakyčiau jai).
Šiame klube daugelis klientų - atvykėliai iš kitų šalių bendraujantys angliškai. Vis dėlto, nesu jau tokia beviltiška: gyvendama prisiminiau lenkų kalbą, taip pat rusų, už ką galiu būti dėkinga kolegėms – bičiulėms.
Taigi, metas išsitraukti bikinį, saulės akinius, nusipirkti dar vieną didelį lagaminą ir krautis šmutkes prie jūros, kur atostogauja Kalėdų seneliai.. Taigi, laukia geriausia vasara iš visų, juolab nesu viena – prisigriebiau draugužę, jau nežinau kelintu numeriu pažymėtą Dievo ir likimo Dovaną, Tad arrivederci Milano. Tomorrow 3 p.m. I must leave the residence (supras tik savi).
Vis dėlto, gaila palikti klubą, mielus veidus, tokias draugiškas naujokes darbe, ypač jų gaila (...:DD)... Be to, palikdama klubą mirtinai užsiundysiu bosą ir ateityje durys grįžti bus uždarytos (kas iš pažiūros apmaudoka, kadangi sezono metu, rugsėjį, judėjimo- darbo tikrai netrūksta). Kita vertus, Milane taip ir nepajutau tikrosios Italijos, per daug užsisėdėjau, kitos išeities nėra... Galų gale, Pasaulis didelis ir jei ne Milanas – tai kitas didmiestis, ir net jei privalėčiau grįžti į Milaną, jaučiu kad vis dėl to bosas atsitokėtų, kad tokios Ambros nesimėto, o jei ir mėtosi, tai yra kitų klubų, kitų darbų, kitų pasiūlymų, ypač mados sostinėje...
Bet yra bet. Pasaulyje yra daug spalvų ir atspalvių; tiek melo, tiek tiesos. Gyveni ir supranti, kad su žmogumi reikia
kalbėti jam suprantama kalba, ir tai labiausiai galioja nesukalbamais atvejais.
(...) Taigi taip lyg sviestu pateptais bėgiais traukinukas tuc tuc lengvai mane nunešė prie jūros, į saulėtąjį San „Qualcosa“ (žemėlapyje nerasite) kur nuo karščio  be Validolio pagalbos sunku kvėpuoti, miegoti, blaiviai mąstyti. Niekada nemąsčiau, kad būsiu tokia jautri temperatūros pokyčiams.
Bet užteks skųstis. Pradėkime nuo to, kad klubo savininkas tikra mielybė, kolektyvas – taip pat. Kas nekeista, beveik puikiai supratau visas instrukcijas, kamerierų  išbertas itališkai. Klubo darbo pobūdis panašus kaip ir Milane. Žinoma, apie šį klubą buvau girdėjusi kultines frazes kaip: „ekskliuzyvinis pasiūlymas“, „prabangūs apartamentai“, „V.I.P.'iniai klientai“ ir t.t. Vis dėlto, vienareikšmiškai negaliu atsakyti ar realybė atitiko turėtus lūkesčius – kadangi praėjo tik kelios darbo dienos ir svarbiausia darbo dalis, klientai, kol kas tik pradinėje pažinimo grandinės dalyje.

Norėčiau pasidalinti keliais įsimintinais įspūdžiais.
Kaip ir vyliausi, darbo pirmosiomis dienomis netrūko, nieko nuostabaus – naujokai visiems įdomūs, ypač tokiame darbe... Nors pageidaujamas konsumacijų vidurkis aštuonios, pirmąją dieną turėjau dešimt, antrą devynias, trečią – jei gerai prisimenu – penkias.
Kas iš pradžių labiausiai prajuokino – V.I.P. kambariai, esantys atokiai nuo pašalinių akių, į kuriuos patenkama pro slaptą įėjimą – skirti ypatingiems svečiams, dažniausiai visuomenėje geriau žinomiems asmenims, kuriems apsilankymas NIGHT klube, nesvarbu ar tiktai išgerti kavos, ar žvejoti merginą, mestų šešėlį reputacijai. Smagu, kad pirmąjį vakarą buvau pakviesta į vieną iš šįų kambarių, kur susipažinau su vidutinio amžiaus vyriškiu, žinoma, savo pavarde nieko man nesakančiu, tačiau turinčiu savo vardo industriją, pirmaujančią savo srityje. Dėl pastarojo asmens veiklos specifikos visiškai natūralu, kodėl pasirenkamas diskretumas lankantis klube. Bendravimas ėjosi sklandžiai ir maloniai, iki galo nesupratau, ko pastarasis klientas norėtų iš šios mūsų pažinties, juolab įvertino mane šešiais iš dešimties. Na, pagyvensim -  pamatysim.
Vis dėlto, kitaip nei kituose klubuose kuriuose dirbau, esančiuose šiaurės Italijoje, didesnė dalis klube sutiktų klientų pasirodė per daug familiarūs ir impulsyvūs. Buvau pasipiktinusi ir tai aiškiai jiems parodžiau... Bet vėlgi, viskas apsisuka ratu ir jei per daug diktuosiu savo sąlygas, mane pakeis kita panele, mažės konsumacijų skaičius, bosas nebus laimingas, o kas matė, gali pasakyti, kad jo šypsena kaip saulė, kuri norisi, kad niekad neužgestų. Tad reiks kažkaip suktis, mergyte...
Kiekviena turbūt prisimena savo pirmąją konsumaciją, o šiame klube pirmosios neįmanoma pamiršti. Prasidėjus šokių aikštelėje, persikėlė į tyliąją salę, kuri, kaip jau po laiko supratau, yra kaip private room.
Čia šokant skambant ramesniai muzikai klientas išsitraukė šūsnį grynųjų ir lyg tarp kitko pasiteiravo ar gali man užkišti į palaidinę. Ta prasme? Suglumau, na jei tik tiek, kažkada jau buvau gavusi arbatpinigių, normalių arbatpinigių tiesiog už gerą pokalbį, jei čia kažkas panašaus - visai neįsižeisiu. Bėda, klientas nenorėjo visų atiduoti vienu metu, ar dar geriau, pervesti į banko sąskaitą, mėgavosi jos skaičiuodamas po vieną, kiekvieną kartą einant vis toliau...
Taip lyg pilnėjanti kiaulė taupyklė Ambra įsiklausė į vidinį kalkuliatorių ir sekdama tai, kas vyksta sukruto, kad beveik pasiekta riba, kurios jau nereiktų peržengti ir metas mandagiai baigti šį žaidimą, kol dar neperžengtos visos padorumo ribos ir kuriuo, iš pažiūros, kol kas buvo patenkintos abi jo pusės. Tą ir padarius šią užsipuolė vidinis kritikas, neramindamas sokratiniais klausimais, į kuriuos Ambra atsakiusi nusiramino priėjusi išvadą, kad tai buvo patirtis, kuri, kaip ir visos, yra vertinga.  Klausimai nekyla, jog sustota buvo  laiku, vis dėlto, ar moraliai teisinga rinktis arbatpinigius tokiu būdu – kiekvienam savo.
Vieną kartą tai įvykus pavadinsime human error, bet antro karto nebus, nes tai jau būtų pasirinkimas, kurio Amra, nors ir kaip patogu, nebenori kartoti...

Fashion show Miss Moda di Mare

Vos atvykusi išgirdau linksniuojamą ketvirtadienį, kaip ketvirtadienio visi laukia ir atvirkščiai, kaip kiti (greičiau kitos) ketvirtadienio nelaukia, mat ketvirtadienį klube vyks bikini madų šou!
Kadangi oficialaus renginio aprašymo niekur neskaičiau, iš išgirstų paskalų taip iki galo ir nesupratau ar kažkas iš tiesų demonstruos madas, ar sugalvota dar viena dingstis pamatyti apsinuoginusias merginas? Kaip ten bebūtų – pamatysime ...ketvirtadienį!
Taigi, išaušus saulėtajam ketvirtadieniui, o tiksliau nusileidus jo spiginančiai saulei, į kluba suplūdo daugiau nei įprastai svečių pamatyti madų šou bei, kas per naujiena, išrinkti Misss Moda di Mare 2016!
Spalvingi jaunatviški drabužėliai, solidi, norėtųsi tikėti kompetetinga komisija, raudonasis kilimas, neįpareigojanti atmosfera sukūrė nuotaikingą šou, kuriuo, iš pažiūros, buvo patenkinti visi, juolab ir pati Ambra, visiškai to nesitikėjusi, tapo antrąja Miss bei buvo apdovanota dizainerės vienos iš merginų demonstruotu rūbu bei piniginiu prizu.
Tikrai gera pradžia – pusė darbo!
Svarbiausia nusiteikimas. O Ambra puikiai jautė ir žinojo, kad tikrai nesigailės nuvykusi prie jūros. Pagaliau, po beveik savaitės kančių pragyvenus apartamentuose be oro kondicionieriaus, miegojus ant raskladūškos tipo lovos atėjo laikas persikelti kartu su vėliau prisijungusia drauge į prabangiuosius apartamentus ant jūros kranto, kur prasidėjo tikrosios atostogos, teigiamojo karminio atpildo laikotarpis, ne kitaip...
Darbas ėjosi sklandžiai. Nebe pirmosios jaunystės Ambra žino, kad neįmanoma visada kilti, ir šis kalnelis, ar kalva, kas dar neaišku, priartės prie viršūnės ir teks leistis žemyn, juolab jau dabar kai kurie klientai kelia miegą, tad teks vėl ieškoti naujų strategijų, kaip tobulėti darbe ir likti produktyviai.
O tai padaryti nėra lengva, nes Ambra pastebi, kad sutikti klientai, ne tie sunkieji, su kuriais tiesiog nutrūksta bendravimas dėl interesų nesutapimo (ar dar prisimenate V.I.P. guy su savo vardo industrija), yra iš ties rimti, geranoriški žmonės, kurie, deja, į Ambrą žiūri ne tik kaip į linksmą pašnekovę ar vienetinę šokėją, bet (o šventasis susireikšminime) netgi daugiau. Ir, galbūt, net turi tam tikrų lūkesčių...
Bet, greičiausiai, reiktų prisiminti faktą kur susipažinta ir kad galų gale, visi vyrai, ypač italai, anaiptol ne naivuoliai, storos odos furbos (gudragalviai) tad dėl jų sentimentų nereiktų per daug sukti galvelės.

Vasara, smėlis, jūra... Dirbu (nesąžininga vadinti tai darbu) jau ketvirtą savaitę be išeiginių ir jei viskas klostysis kaip ligi šiol, galėtų taip tęstis dar ilgai... Net jei ir... taip nelieka laiko asmeniniam gyvenimui. Nors... kita vertus, Ambrai juk taip būdinga... sulieti darbą su asmeniniu gyvenimu painiojant interesus... Kol vėl tampa neaišku... kur tik darbas, kur sentimentai... Ar tai reiškia, kad istorijai ir vėl  lemta pasikartoti? O gal kas nors gero išeis stengiantis atnaujinti seną, kaip sakoma, nerūdijančią meilę...?
Apie meilę, pavydą, itališkas aistras ir isterijas skaitykite kitame įraše, nes dabar ... bėgu grožio miego...

O tuo tarpu, kas netingite pataisykite klaidas, ačiū.






Friday, May 20, 2016

Tarp žemės ir dangaus

Apie mus ir juos

Apie klientus anksčiau kalbėjau nedaug ir paviršutiniškai. Bet ar kada kalbėjau apie mus merginas?
Prisimenu patį pirmąjį vakarą buvusioje darbovietėje. Prisimenu, kaip pėsčiomis atbėgau į klubą, nekantravau susirasti draugių ir įsilieti į kolektyvą. Įžengus į klubą atsiradau kitoje realybėje: niekas manęs, atrodė, nepastebėjo, nekreipė dėmesio, pasisveikinus - ramiai atsakė, be jokios gyvybės ar susidomėjimo. Prisimenate kaip aprašiau ant scenos išsikvėpusiai šokančias (linguojančias), vis dar nenumarinusios vilties sulaukti princo merginas... Dabar bene po ketverių mėnesių tapau viena iš jų. Galiu kiekvienai naujokei pasakyti – pradžioje ir aš taip šokau, nors šiaip jau su naujokėmis net nesisveikinu...
Merginos nuolatos keičiasi, tad kokia prasmė bičiuliautis... Švaistyti savo energiją, kurios gyvybiškai prireiks bendravimui su klientais. Viskas gerai, tebesu draugiška, bet ne per daug. 
Galų gale, negaliu nejausti dėkingumo naujokėms, kurios taip nuoširdžiai prajuokina savo šokiu ant scenos. Žinau, kažkada ir aš atrodžiau taip...


Darbas darbas darbas

Taigi dienos lekia. Nieko TOKIO naujo kaip ir nevyksta. Milanas žydi ir žaliuoja tarytum džiunglės. 
Praėjusį mėnesį buvo įvairaus užimtumo savaičių,  tarp kurių ir tarptautinės Baldų ir interjero parodos savaitė. Jos metu dirbome visas dienas be laisvadienių, prailgintomis darbo valandomis.
Kitu metu darbo būdavo vidutiniškai, nuo nuobodulio ir varginančio vakaro pabaigos laukimo gelbėdavo nuolatiniai klientai…
Darbo metu susipažįstu su įvairiais žmonėmis: be nuolat papildomo klubo kolektyvo narių, kas be ko, tenka susipažinti, o kartais net ir susibičiuliauti ir su klientais. Pastaruosius grubiai skirstome į pastovių  klientų ir turistų grupes. Gilesnės ar paviršutiniškos pažinčių kategorijos, visos jos  padeda geriau pažinti žmones.
Kalbant apie turistus... Kažkada minėjau kokie laukiami svečiai iš Japonijos.  Bet visai kita priešingybė, nors neturiu nieko prieš jokios tautybės žmones - klientai indai. Jau pradedant nuo keisto svogūnų ir česnako kombinacijų odor‘o, tęsiant ilgu sąrašu ekscentriškų atributų ir užbaigiant keistais vardais (ištrauka iš dialogo):

-Hello, my name is Ambra, what is your name?
-Hotel?
(pokalbio pabaiga).

Vis dėlto, kiekvienam savo, ir negaliu pasigirti, kad tiek daug dirbau, jog pažinčiau asmeniškai visus pagrindinius klientų tipus.
Girdėjau labai gerų atsiliepimų apie klientus iš Dubajaus,  Kuveito ir kitų šio regiono šalių.
Dažnai darbe juokaujame (nors pripažinkime, kiekvienas juokelis slepia dalelę tiesos), kad čia kiekviena laukia ateinančio savo princo. Bet iš tikro, greičiau čia sutiksi ne princą, o kad ir šeichą, kaip kad praeitą savaitę. Atėjo grupelė arabų, prisikvietė dar didesnę grupę merginų, kas iš šono jau atrodė, ne kaip įprasto vakarėlio, bet haremo šėlsmas, nes merginos sėdėjo ne kiekviena prie atskiro kliento, bet visos grupelėje atskirai nuo šeicho. Haremo šėlsmas neužilgo persikėlė į... nežinau kur: šeichas  „išsipirko“ merginas. Gaila, kad tarp jų nebuvau aš, nes turėčiau kuo pasidalinti ir su Jumis...
Kita vertus, grįžtant į tolimuosius rytus, kaip grojanti atvirutė atmintyje įsirėžė situacija apie svečius iš Filipinų. Pastarieji - didžiulė keliolikos žmonių kompanija, iš kurios tik keli kalbėjo angliškai. Geriant šampaną pokalbis vyko ne tarp svečių ir merginų, bet tarp savų. Ambros sąžinės graužatį dėl tagalų kalbos nemokėjimo gelbėjo neverbalika.
Bet štai pagaliau matome pokalbio eigos pokyčius: svečiai rankų judesiais užčiuopdami kišenes traukiasi mobiliuosius. Allora- pagalvojau, -pagaliau vertėjo programos pagalba kažkiek pabendrausime. Pamačiusi kliento atidarytą programą net suglumau, nors mokykloje tiek kalbos, tiek matematikos pamokas vienodai mėgau. Taigi, vietoje Google translator pamačiusi Calculator, kuriame turėjau skaitmenine versija atsakyti į dainuojančiai  kliento ištartą anglišką frazę: How much?
Taigi, kitą kartą prireikus konkretumo, pastarojo pamokų žinosiu galinti pasisemti iš ekspertų, o šiems žmonėms konkretumo netrūksta.


Apie asmenybės virsmus

Apibendrintai, darbo aplinka ir specifika yra kaip gražus itališkas kelias su daugybe klystkelių: viskas kaip ir  labai gerai, judi savu keliu pirmyn lig kilnaus tikslo, bet tie šunkeliai vėl ir vėl išlenda žadėdami trumpesnį kelią.
Kita vertus, mačiau tuos, kurie pasirenka takelius ir vien jau tai suteikia pakankamą motyvaciją pasilikti pagrindiniame kelyje.
Su bičiule kalbame, svarstome, planuojame ateitį Italijoje ir nejučia būgštaujame, atseit, negalima leisti sau taip pasikeisti, kaip kai kurios čia dirbančios merginos, kurios, anot legendų, skleidžiamų jų pačių lūpomis, kažkada buvo kuklutės ir mielos.
Vis dėlto, nors aplinka daro įtaką žmogui, nemanau, kad jos reikšmė didesnė nei paties žmogaus laisvavališkas pasirinkimas (bihevioristams nepatiks, bet aš tikiu ir remiuosi požiūriu, kad žmogus, jei tik tai pasirenka, gali būti daugiau nei gyvūnas).
Šis darbas, suteikiantis tai, ko kiekvieną čia atvyko, mano subjektyvia nuomone, besiremiančia stebėjimu ir analize, ne pakeičia žmogų, bet sudaro geresnes ir daugiau galimybių jo visapusiškam atsiskleidimui.
Taip pat sakoma, kad pinigai, galia keičia žmogų. Pakinta išorinis elgesys, nors nebūtinai, vidus išlieka tas pats, su daugiau galimybių prasiveržti į aplinką, atskleidžiant giliausiai užslėptus norus ir troškimus. Nenukrypstant į detales ir spalvingus epitetus, tuo įsitikinu kasdien. Galiausiai, asmenybės kaita yra ilgas ir sudėtingas procesas kurio pagrindinis iniciatorius, variklis ir užbaigėjas - pati asmenybė.
Taip kasdien džiaugiuosi ir dėkoju už nuostabias gyvenimo dovanas, viena kurių– šis darbas, leidžiantis gerai užsidirbti, patogiai gyventi ir tuo pačiu metu išlikti ištikimai šventiems principams.


Jausmų labirintuose

Pasiklydau...
Praeituose įrašuose žadėjau pradėti naujo blogo rašymą,  įkvėptą meilės kančių, vis dėlto, dabar jai pasibaigus, nėra ką pradėti, nes kančios, kaip ir dramos, kurioziškos bei kitos tiesiog nepakartojamos situacijos, baigėsi. Meilė (tarkim) nesibaigė,  nes juk tikra meilė amžina, tad vadovaudamasi šiuo jos apibrėžimu, mano atveju meilė transformavosi į agapė arba brolišką meilę, kuomet nuoširdžiai, be savininkiškumo ir neurotiško prisirišimo galiu rūpintis kito žmogaus gerove... Per daug neišsiplečiant (nors kas virstų visai neblogu bulvariniu skaitalu) noriu paminėti pagrindinę įgytos patirties mintį, kuri teigia, kad galų gale viskas gyvenime tik į gerą. Bet kokios problemos  sprendimas, įsitikinau - pakilti aukščiau jos. Belieka pasukti smegenis ir iššifruoti, kaip tai padaryti...

Vis dėlto, permąstydama jausminę patirtį suabejojau savo orientacija jausmuose. Mat darbas, ne naujiena, dažnai būna nuobodus ir valandos slenka lėtai...  Bet štai ateina princas, pastato šampano, dar vieną šampano, trečią (butelį)... beria komplimentus, kitą vakarą prieš darbą klube važiuojame į kiną, vakarienės, pasišokti – kur tik panorėsiu.
Klausimas, įsimylėjau šį žmogų, ar galimybę vietoje „darbo“ pramogauti, keliauti, linksmintis. Jis mane iš tikrųjų traukia bent fiziškai ir ar susižavėjimas jo kvepalais, Poršuprivate banking kreditine taip pat yra priskiriami fizinės traukos atributams??? Sunku bendroje visumoje atskirti autentiškų jausmų prieskonį kuomet tiek daug ir kartais nenaudingų bei klaidinančių ingredientų sumaišomi nakties prieblandoje atskiedžiant putojančiu gėrimu...
Išvados: greičiausiai tai buvo neurotiškas bėgimas nuo realybės, nei tyrų jausmų užgimimas. Vis dėlto, įtraukiantis, įdomus ir daug ko išmokantis bėgimas...

Visuomet esame gundomi eiti tiesiausiu keliu ir atsiliepti taip, kaip esame šaukiami, bet argi reaguodami į kiekvieną šūksnį pagal jo kilmę galiausiai neprarandame savęs? BASTA con questa.

Basta asmeniniame gyvenime, tačiau darbe tenka išmokti laviruoti, nes kalbant aukštomis frazėmis taip galima likti ir be darbo. Galiausiai, labai nedidelė dalis klientų pasiruošę ar norintys bendrauti aukštomis frazėmis, tad tikslo, to iš jų tikėtis, nebelieka. Juk net Šventasis raštas pataria: (...) nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt. 7, 6. 12–14).
Taigi, kad jau prakalbome apie vyrus, šį tą šiame darbe išmokau ir apie juos:

  Kuo kvailesne atrodysi, tuo protingesni ir vyriškesni jie jausis.
  Kuo daugiau meluosi – tuo labiau Tavimi tikės.
  Ir atvirkščiai – kuo nuoširdesnė būsi – tuo įtariau į Tave žiūrės.
  Kuo atsainiau su jais elgsiesi – tuo labiau tave vertins ir Tavęs sieks.
• Bei atvirkščiai - kuo labiau juos gerbsi – tuo jie mažiau vertins tokį elgesį ir
   Tave pačią.


Tad juokauk, žaisk, linksminkis į sveikatą iki tol, kol abiems linksma ir kol karmos taškus dalijatės po lygiai.


Tamsioji darbo pusė (N18)

What you feed grows
What you starve dies – logiška.

Taigi, nei vienas nesame apsigimę genijai, modeliai ar visažiniai. Visi esame fermeriai, kurie maitina gyvuliukus, tręšia dirvą pasirinktinai kultūrai ir laukia derliaus.
Nuolat besirūpindama kaip gražiai atrodyti, ką apsirengti, kokią dainą ką tik grojo, marinu kitas žmogiškąsias kultūras savyje...
Visų žiauriasias nutikimas per visą darbo istoriją atsitiko vakar... Viskas prasidėjo nuo to, kad į klubą užsuko klientas, su kuriuo draugiškai šnekučiavomės daugiau nei prieš mėnesį. Šįkart bendraudami aptarėme, kas nutiko per laiką, kuomet nesimatėme, jis pasipasakojo apie save, net atskleidė kelias paslaptis: kaip kad vietą, kurioje leisdamas laiką įgijo tatuiruotes, kurios Jums, mieli skaitytojai, neįvardinsiu. Žiauriausia, kaip kad nepameluodama išsireiškiau anksčiau,  buvo tai, kad galėjau stebėti, kaip per daugiau nei mėnesį pakito mano bendravimas su klientais. O taip, seniau bendraudavau su žmonėmis, dabar jie visi klientai. Ne, bet ne tai blogiausia. Blogiausia, kad iš neturėjimo ką pasakyti galiausiai imu kalbėti beveik pošlus dalykus. „O taip, to jie čia ir ateina“, - nutrauktų eilinė mėnesio darbuotoja, bet, o Jėzau Marija, per tą mėnesį aš apleidau savo protą, tobulėjimą, orientąciją pasaulio įvykiuose kaip Brežnevas savo antakius kadaise... Supratau, kad nežinau nei kas yra Italijos prezidentas...
Vakarienės, aperatyvai, shoping‘as, sportas, miegas, darbas, socialiniai tinklai, dar šiek tiek laiko italų kalbos mokymuisi... Taip atrodo maniškis, nuo saldumo vis labiau karstantis,  itališkasis gyvenimas la dolce vita. Paskendusi jo reginiuose, skambesiuose ir aromatuose nebeatsimenu, kada paskutinį kartą girdėjau BBC reporterio naujienas ar  tiesiog įkvepiantį Trump‘o balsą. Kada skaičiau ar išmokau ką nors naudingo, apart kaip pudros pagalba nusipiešti skruostikaulius ar susikurti tiesios nosies iliuziją? Ar Ambros visažinystei lemta išnykti kaip ir dinozaurams? Kiek prisimenu, jie išnyko dėl temperatūros pokyčio. Analogiškai ir man: nusileidus virš tūkstančio  kilometrų į pietus, patekau į sąlygas, kuriose mano, tarytum Graikinis riešutas smegenų vingiais išraižytos žmogaus Homo sapiens smegenys, pamažu transformuojasi į  kažką panašaus kaip nepakartojamai tolygios konsistencijos bei minkštumo Mozzarella di Bufala....


Sprendimas

Bet ką daryti, kai reikia gyventi, o darbas, garantuojantis pavydėtinas pajamas ir puikias sąlygas yra pirminis prioritetas?
Tad reikia šaltai apskaičiuoto, objektyvaus sprendimo, konkretumo. Pastarojo pamokų, įsitikinau, naudinga pasisemti iš Filipiniečių stiliaus. Susirandu skaičiuotuvą, imu skaičiuoti. Para turi 24 valandas. 7 valandos darbo + 2 pasiruošimo jam, nepamirštant laiko kelionei pirmyn ir atgal; minimum 7 valandos miego, 2 valandos sporto salėje. Susumavus ir atėmus gaunu, kad lieka šešios valandos. Tačiau beveik kasdien reikia apsipirkti, iškyla nenumatytų reikalų sutvarkymo būtinybė ir pan. Taip gyvenant laiko tam, kas naudinga ir širdžiai miela bei svarbiausiam dalykui – ateities planavimui, taip ir nebelieka.
Tad sumąsčiau, kad ką reikia raukti, tai visų pirma, nereikalingas bendravimas, galvojimas, svaigimas su klientais (beje, kas yra šiame klube, kitaip nei buvusioje darbovietėje, neprivalomas). Jei jie nori vakarieniauti su manimi – tegul parašo ar dar geriau – paskambina, darbe ir taip jau praleidžiu septynias valandas ir papildomas bendravimas su klientais, už ką jie šiaip jau nemažai sumoka klube – kainuoja ir te nebūna už dyką.
Kaip pasakytų viena gera draugė – „nefanatikuokime“, nesunku atrašyti į draugišką pasisveikinimą trumpu sakiniu: Grazie bene e tu come stai? – netgi, nemeluosiu, savotiškai būtina, bet šį reiškinį priskirsime prie nenumatytų reikalų tvarkymo.
Taupant laiką ir energiją nuo šiol shopin‘siuosi (kas yra pasiruošimo darbui dalis) online. Kas dar?
Kalbant apie asmeninį tobulėjimą, kurio pagrindinis būdas - mokymasis, manau, gerai šiam tikslui karts nuo karto kiek pakeisti aplinką, kad ir trumpam laikui, sutelktam darbui, nes namuose su merginomis vis kyla pagunda tuščiai taukšti ar plaukioti mintyse. 
Taip skaičiuojant ir perskirstant prioritetus beveik išsprendžiame šią problemą, kurią galiu pavadinti – persidirbimas – darbas, tapęs vos ne gyvenimo būdu, persmelkiantis viską, užvaldantis mintis...
Kita vertus, neteisindama galiu suprasti save, įdėtų pastangų poreikį: prieš atvykstant čia net neturėjau „normalių“ (11 cm.+) aukštakulnių (nes niekada neprisireikė), kekšiškų, turiu omenyje, darbinių suknelių, italų kalbos pradmenų, žinių, kaip vesti įdomų pokalbį, papų... Dabar, po tiek mėnesių, beveik viską turiu – dėka sunkaus darbo, draugiškų kolegių, nuolatinio mokymosi. Viską galėjau "atlikti" per dvi savaites, kalbant atvirai, gal netgi rašyčiau itališkai, bet dar nesu tokia protinga. Nepaisant to, pagaliau darbe (ir asmeniniame gyvenime) atradau ramybę. Netgi savanoriškai nutraukusi bendravimą su geruoju (apie ex‘us gerai arba nieko) klientu, kurio dėka klubas generuodavo gausias pajamas, ir jausdama stiprią konkurenciją dėl nuolat atšviežinamo itin patraukliomis, charizmatiškomis merginomis darbuotojų kolektyvo jaučiuosi tvirtai. Žinau, pakanka gražiai atrodyti, normaliai šokti, spinduliuoti gera nuotaika bei neprisidirbti ir galiu jaustis užtikrinta darbo vieta: jei ne šita, tai bet kuriame kitame panašaus tipo klube Italijoje ar aplinkinėse valstybėse.

Ar panašu, kad planuoju tęsti „karjerą“ šioje darbovietėje? Rimtai galiu atsakyti taip. Girdžiu kaip choras šaukia „Yes“ ir „Amen“. 
Visi turime kilnių tikslų ir aukštų siekių. Ir Jų įgyvendinimui reikia (kur jūsų balsas?) – pinigų. Prie gero labai greitai priprantama, tad jau nebeįsivaizduoju kelionės link idealo kitur nei gražiame didmiestyje, gaunant stabilias pajamas, mėgaujantis naujomis patirtimis. Neįsivaizduoju gyvenimo be viso šio Edeno, už kurio atradimą galiu dėkoti tik savo vienintelei ir nepakartojamai agentūrai Aistringas.com ...

Saturday, April 2, 2016

Gyvenimas greitai besikeičiantis ir nenuspėjamas. Na bent jau dirbant tokį darbą, gyvenant tokiame mieste.
Iš anksto galiu informuoti kad tai vienas iš paskutiniųjų blog‘o įrašų iš šio Milano klubo... Ne, nesupraskite klaidingai, tai nereiškia kad išteku, grįžtu į studijas, ar dar dėl įvairiausių priežasčių keičiu darbą (nors pasiūlymų buvo gana nemažai ir įvairių): darbo ir gyvenimo sąlygos yra pernelyg geros, spėjau adaptuotis ir įsigyventi į rutiną, dėl to kol kas atsižvelgus į visus niuansus, vykdyti pokyčius būtų neprotinga.
Tiesiog dirbant vienoje vietoje atsiranda monotonija, situacijos tampa šabloniškos ir pasikartojančios, dėl to neįdomios bei verčiančios nukrypti į gilesnę reiškinių analizę, kas jau užeina iš šio blog‘o pirminio formato ribų. Tačiau prisimenant faktą, kad gyvenimas tikrai greitai kintantis ir dažnai nenuspėjamas, kas ten žino, kaip ten bus, bet jei jau bus tai ir pamatysime.

Bet kadangi vis dar esame šiame blog‘e, privalau pasidalinti naujienomis iš gyvatyno.
Oi, netyčia išsprūdo.
Niekada negalvojau, kad dirbant beveik pramogų industrijos darbą, esti tokios griežtos taisyklės. Pagal mūsų boso logiką, esame beveik jo nuosavybė ir kadangi gauname iš jo viską, įskaitant geras darbo sąlygas, atlygį, apartamentus (taip pat ir dienomis kuriomis nedirbame), dėl to parduodame savo įvaizdį jo klubui ištisas 24 valandas. Dėl šios priežasties mums jau iš pat pradžių buvo griežtai uždrausta susitikti su klubo klientais už klubo ribų, kas yra normalu ir suprantama, taip pat lankytis keliuose konkrečiai įvardintuose naktiniuose klubuose laisvadienių metu.
Vis dėlto, nieko nėra lanksčiau už kai kurių profesijų darbo taisykles ir tuo įsitikinau pati. Pasirodo, į kliento sąvoką gali įeiti potencialūs klientai – tai reiškia beveik visi bet kokio amžiaus vyrai. O kitų naktinių klubų gretas įtraukiami netgi restoranai...
Taigi, paprastai pristatant incidentą, Ambra nuėjusi su draugais pavakarieniauti buvo pastebėta „besčių“ (bendradarbių) ir įskųsta bosui kaip susitikinėjanti su potencialiais klientais ir netgi (čia jau viršūnė), dirbanti kitam klubui. Šioje Santa Barbara scenarijaus vertoje istorijoje, kurios smulkmenų neminėsiu (nes juk mūsų tikslas išimtinai skleisti grožį ir meilę), bet kurios tik atskleidžia povandenines šio darbo intrigas ir žaidėjų veidmainiškumą, Ambra ir jos kolegė, nors nieko neleistino neveikusios, tačiau pritaikius pritemptas darbo taisykles paskelbiamos kaltomis ir dėl to metamos ant laužo: nubaudžiamos kelis šimtus eurų viršijančia bauda. Byla užversta. Taškas.
Tačiau, iš savo agentūros atstovės, gerosios užtarėjos ir advokatės (anksčiau apibūdintos kaip fėjos krikštamotės) išgirdau paguodžiančius lūkesčius, kad Boso pyktis kartais ima ir atlyžta, dėl to jau šiandien – algų mokėjimo dieną pamatysime, kaip bus iš tikrųjų.

Tačiau mano pyktis niekur nedingo praėjus po incidento jau nemenkam laiko tarpui. Ir net ne taip svarbu ar bauda bus panaikinta ar ne, kadangi pati būdama situacijos auka, dar ir buvau apkaltinta nebūtais ir išgalvotais dalykais, nubausta pinigine bauda. Pykstu, kad taisyklės paaiškinamos tik jas pamynus. Po šio incidento jaučiausi lyg vaikščiočiau be žemėlapio minų lauke, kur kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Kas man kompensuos patirtą moralinę žalą? Net planuodama Velykų atostogas sukau galvą ir nervinausi, nes niekas nežino kokius nerašytų taisyklių punktus galiu vėl paminti (nors, teisybės dėlei, beveik visos merginos Velykas švęs ne be margučių). Žinoma, pykstu ir ant savo agentūros, už lengvabūdišką požiūrį šios problemos atžvilgiu, kad ir kaip besistengiant užglaistyti situaciją, kaltę suverčiant grožio, jaunystės, patirties stygiaus savininkėms...
Belieka laukti vakaro, ar tai ką pakeis – fakto ne, bet detalės taip pat svarbios, ypač pažymėtos € ženklu, turint omenyje, kad lengvų pinigų čia, kaip ir bet kuriame darbe nėra...

Tuo tarpu prisiminiau gyvenimo kuriozą. Pamąstymų seriją, kuriuos ketinu plėtoti savo naujojo blog‘o serijose. Toks kuriozas, kad kuo nuoširdesnis esi, tuo mažiau tavimi tikima. Ir kvaila ir graudu, bet kaip dažnai tai pastebima su klientais. Kuo kvailesnius dalykus jiems sakau (nemeluoju, bet pasakau taip, kad jiems patiktų) – tuo jie geriau juos priima ir gerbia. Tačiau kuo nuoširdesnę tiesą sakau, tuo atsargesni ir nepatiklūs jie tampa. Išvados aiškios. Taip pat ir su pastarąja problemine situacija. Niekas negalėjo patikėti mūsų tikrais, dorais motyvais, todėl priskyrė savuosius. Tačiau norėjus ir pasistengus bei kažką kvailai sumelavus – problemos galbūt ir neliktų. Toks tas gyvenimas. O galbūt nekaltas melas ne toks ir blogas dalykas??? Žinoma, nekenčiu, kai man meluojama – nelieka pagarbos, tik tas keistas nemalonus ir nepaaiškinamas jausmas – kad gal geriau mažiau su tokiu žmogumi atvirauti...

Grįžtant į žemę, į dabartį, gyvenimas yra gražus. Vakar puikiai, tiesiog puikiai sekėsi. Liejosi šampanas, o aš kaip vaikas, darantis kažką neleistino su azartu sekiau progas, kada ir kur jį išpilti. Ištobulinau ir konkrečių klausimų/teiginių seriją, nukreipiančių klientų dėmesį, kurie priklauso nuo situacijos: pavyzdžiui: „gerai nesupratau, tai jūs su mergina draugaujate per Skyp‘ą?“, „pasakyk atvirai, ką čia veiki“, „paaiškink ar gerai supratau, tai tu jau trys metai...“, „pirmą kartą, kai tave pamačiau pagalvojau, kad tu vienas iš tų kurie...“, „tai supratau, bet paaiškink man kaip...“  ir taip toliau. Vis dėlto, nepakanka stebėti kliento akis, tuo pat metu reikia kita akimi sekti aplinką: kliento draugus, žmonių judėjimą, kitus klientus, orientuotis veidrodžių atspindžiuose, kad išpylimo aktas nebūtų akivaizdus. Įvykdžius visus punktus, ne toks jau blogas dalykas, bet taip pat vengtinas ir nepageidautinas: pasistengti ir išpilti šampaną ant žemės, o ne kitai panelei į batelius... :)

Gyvenimas tęsiasi, dabar laukiu sugrįžtant geriausių klientų: japonų, verslo klasės klientų – bene išlaidžiausių ir lengviausiai sukalbamų žmonių, dėl ko šis darbas įgauna tik dar šviesesnių atspalvių. O taip pat niekada nežinau, koks naujas klientų tipažas gali užsukti ir kaip tai sukrutins ir pakeis kartais nuobodžią darbo rutiną. Dėl to toks laukimas itin primena nekantraujantį ir džiaugsmingą mažo vaiko Kalėdų laukimą... Galbūt kitoms tai ir nesukelia tokio džiaugsmo ir azarto, bet tik ne man: stipriai jaučiu, kad kažkas gero manęs laukia, nes visus metus buvau tikrai  gera mergaitė.  
Ir pabaigai apie savo „gerąjį“ klientą, apie kurį jau užsiminiau kelis kartus anksčiau – paliksiu jį naujajam blog‘ui, nes per daug įvairių niuansų, bet taip pat ir išvadų, kurias dar reikės peržvelgti po šio penktadienio mudviejų susitikimo... trumpai, jis daug dirba – bet aš irgi dirbu, vat būtent: dirbu...

Viskas, kas gražu gyvenime, verta darbo ir pastangų. Taigi, gal išties tik į gerą, kad tiek daug dirbame, galiausiai – to pasekmėje supratau, kad svarbiausia ne kiek, o kaip dirbame – t.y. ar dirbame protingai.


Gero, apmąstyto darbo, pakylėtų minčių ir taip iki kitų susitikimų!

Sunday, March 13, 2016

Šešiasdešimt žuvies atspalvių

Milano odisėja artėja į pabaigą ir ką čia jau parašius. Įvyko daug sekėsi visai gerai. Svarbiausias dalykas, kad
tikrai pasisekė ir radau gerą klientą, apie kurį jau esu užsiminusi anksčiau ir kuris kelis kartus per savaitę atvykdavo į klubą paišlaidauti. Blogiausias dalykas, kad įsivėliau į interesų konfliktą, dėl kurio konkurentės merginos apie mane greičiausiai šnabždasi: „Ta kalė lituana gerai dirba“, -  bet ar kas nors nutuokia, kad aš iš tiesų jį įsisvaigau??? Susipainiojau savyje, o Mamma mia,  ir nežinau, ką toliau daryti norint išlikti morališkai teisinga!!!

Apskritai kalbant, dauguma darbo naktų buvo įdomios ir smagios. Pačios smagiausios, savaime suprantamas dalykas, yra NEPAKARTOJAMOS, ir net norėdama negalėčiau kaip reikiant jų „atkurti“.
Bet būna ir vidutiniškai gerų vakarų (na gerai, jei jau prisimenu su detalėmis, ne tokie jie jau ir geri), tai jei nenorite ir neskaitykite:
Štai sekmadienis, šoku su savo ilgąja suknele ant scenos ir mane bei kitą merginą, apsivilkusią jos, iš pirmo žvilgsnio, ilgiausiąją palaidinę, pasikviečia pasitikintis amerikietis.
Be to kad jis - amerikietis, maloniai nustebina, kad dar ir Trump’o gerbėjas. Taip su gera nuotaika tirpsta minutės, priėjęs padavėjas klausia, ko dar dosnusis, arbatpinigių aptarnaujančiam personalui negailintis svečias norėtų užsisakyti, klientas atsako, kad šampano buteliui dar per anksti ir pasiims dar po vieną gėrimą kiekvienai merginai, nes nori pagalvoti ir išsirinkti, kadangi vakarą leis tik su viena mergina.
Dėl to nesuku galvos, džiaugiuosi, kad gavau progą pabendrauti su kažkiek panašiai mąstančiu žmogumi. Taigi, itin malonu su juo taukšti ir bendrauti, sužinoti, kad: „Reikia gyventi dėl savęs“. Su susižavėjimu dalijamės mintimis, ką gero Trump’as padarys Amerikai, kuomet taps Prezidentu. Jis kartoja :”You are ******* too smart to work there”.
 “Obviously, You’re not too smart to come there” - mintyse atsakau”.
Tuo metu mergina sėdinti klientui iš kairės (oho, koks sutapimas), akivaizdu, jau su daugiamete patirtimi, liaupsina ir giria, kaip katiną glosto turistą. O kas vos nesupykina - pati paėmusi jo mėsainių nupenėtą delną, įspraudžia sau tarp pervirusius koldūnus primenančių šlaunų (gerai, ir mano ne ką geresnės, tiesiog ilga suknelė to neparodo).

Vos "neatpylusi" atsiprašau ir nueinu į tualetą. Grįžusi sužinau, kad deja deja, netikėtai man jau laikas pasišalinti iš šio koketiškojo Bermudų/ meilės trikampio ir atsisveikinti.
Nenustojau mylėti ir vis dar myliu bei gerbiu Mr.Trump, bet pati nemaloniai savo kailiu taip patyriau lozungą, skambantį: YOU”VE BEEN TRUMPED.


Tačiau pasitaikydavo ir tokių naktų, per kurias laikas slinkdavo visai lėtai, ir užuot sekęs, jaučiau jog tik didėjo it dykuma besiplečianti derlingų žemių sąskaita.
Pavyzdžiui, vienas pirmadienis, kuris jau iš pradžių prasidėjo kaip nuobodus vakaras, nėra klientų ir tuo pačiu ką veikti, taigi belieka klausytis sveikos gyvensenos klubo diskusijų (šį kartą apie proteinų kokteilių naudą), kurios kaip jau tapo tradicija, skamba nuo lietuvių stalo. Klube švenčia tik vienas staliukas, matomai gimtadienį. Ir taip visą vakarą kol tampa neaišku, kuris būtent šiandien oficialiai kiek senstelėjo. Nors gal švenčiami jų visų gimtadieniai?
Vakaro pabaigoje, jubiliatui ir jo draugams visiškai nusikalus, ką nedažnai tenka matyti klube ir šiaip Italijoje, atidaromas šampanas visoms klubo merginoms, pasigirsta didžėjaus raginimai: “Merginos, Sveikinkime su sukaktimi Karalių, bučiuokime Karalių!!!!”
“Jūsų Karalius jau 9-tam danguj, aš geriau pasilieku savo Hado karalystėje” - tyliai nusijuokiau pati sau, bet bandant susidaužti ir taip draugiškai pasveikinti jubiliatą su sukaktimi, šis prikimba ir žiūrėdamas į mane 4D žvilgsniu ima teisintis, kad paprastai tiek daug negeria ir po tokias vietas nesilanko. Aš supratingai ir maloniai jam šypsausi, kol staiga esu nukautuojama pas savo karalių atskubančios, kietu žvilgsniu grasinančios sukaktuvininko vakaro palydovės, kuri regimai paklaikusi nuo minties, kad štai imsiu ir prikibsiui prie jų kompanijos (dėl ko tektų bonusus dalytis į daugiau dalių). Prakeiksmu įspėjantis jos žvilgsnis skatina pasišalinti ir palinkėti vaikinui gero vakaro.
Likusioje vakaro dalyje sužinojau, kiek gramų proteinų reikėtų suvartoti kiekvieno užkandžio metu.

Panašiai praėjo du mėnesiai ir tik dabar pagaliau suprantu pagrindinius šio darbo niuansus. Negaliu paneigti, kad prie to prisidėjo ne tik darbo patirtis, bet ir mergaičių plepučių atviravimai, kuriuos jau esu pasiruošusi priimti ir jais „įtikėti“, o taip pat ir geranoriški klientai, atvirai ir nuoširdžiai patarinėję. Negaliu taip pat teigti, kad šios informacijos nežinojau dar prieš kelis mėnesius - kuomet ruošiausi pradėti šią „karjerą“, tačiau buvau kiek naivi ar.... na taip, tas žodis yra naivi, o taip pat nepatikli ir dėl to pasiryžusi savarankiškai palaipsnei išsamiai įgaunamos patirties analizei, kurios metu pati suprasiu ir įsitikinsiu kaip yra iš tikrųjų.

Ką tik patyriau minčių antplūdį ir net susipainiojau nuo ko pradėti.

Taigi, šiame darbe išties yra daugelis klientų tipų, visai kitokių nei mažesnio miestuko klube, kuriame prieš tai dirbau.  Pavyzdžiui:
  •       Turistai – ar girdėjote apie tokius?
  •       Jauni mamyčiukai, kurie pasiima porno žvaigždes primenančias merginas.
  •      Vieniši vyrai, iešką tikros meilės.
  •      Party animals – įvairios mišrios kategorijos, kurie tik nori švęsti, leisti pinigus ir lyg daugiau nieko.

Taigi, kol kas galiu teigti, kad grindžiu savo karjerą vienišių sąskaita.

Tuo tarpu, jei skaitėte atidžiai, galėjote kiek pajusti iš tono, ir už tai atsiprašau, kokia nepatenkinta, sudirgusi esu: juk Kovo 8-oji ir dar nesulaukiau iš saviškio (gerojo kliento, jau tapusio daugiau nei klientu) žinutės. Žinau pasiteisinimą -  „dirba“. Na gerai, gal jis nori, kad ir aš „padirbėčiau“ kaip reikiant???
Po daugybės savaičių netikėtai supratau, kad tikrasis uždarbis - tai ne „fiksas“ – gaunamas atlygis už darbo dieną, tačiau  dividendai, ateinantys susimedžiojus gerą laimikį. Apie ką mes kalbame?
Gerai: atvirai ir ramiai – jei klientas jaučia poreikį ne tik trumpai praleisti laiką klube, bet vis daugiau susipažinti ir užmegzti draugystę -  draugai vienas kitam nieko negaili ir kaip draugystės palaikymo atributą  tokiam žmogui, kuris viename iš savo namų turi „Girstučio“ baseiną, nieko nereiškia padovanoti vardinių „smulkmenėlių“ ar tiesiog reguliariai pervesti po kelis šimtus grynųjų už, kaip mano atveju, kad nuėjau į vakarienę, arba, prasikalusių barakudų atveju, už pagalba sergančios merginos mamai, tiesiog bet kokią merginos fantazijos srities užgaidą. Tai visiškai nieko nereiškia jam, už tad jai – tai gali tapti pagrindinis pajamų šaltinis.

Už nieką taip pinigais nesimėtoma, -  maniau sau anksčiau, nors įsitikinau kad gali būti atvirkščiai. Tačiau Italija daug kuo nustebina. Ir tiesa tai, kad vyrai net Italijoje yra vyrai ir juose iš akmens laikų išlikęs tūnantis medžiotojas kol negauna to, ko nori, nenustoja stengęsis ir tęsia medžioklę. Tereikia nenusipiginti ir likti vertai pastangų...

Kodėl vyrai elgiasi taip ir ne kitaip supratau vėlgi iš to paties evoliucinės psichologijos kurso teorijų. Praėjusį kartą kalbėjome, kad vyrams iš ties svarbu susirasti partnerę su geriausiais genais, kad būsimi palikuonys būtų ne tik tokie pat šaunūs kaip tėtis, bet tokie pat ar net daugiau žavūs, protingi, sveiki dėl mamos genetinio indėlio. Bet yra vienas didelis riebus but BET.

Neprieinama partnerė (patelė) signalizuoja, kad ji sunkiai prieinama bet kokiam patinui, tai reiškia, kad susimedžiojus ją, daugmaž būsi tikras jos monopolizacija ir tuo, kad su ja susilaukti palikuonys bus ženkliu procentu tavo genų nešėjai (o ne gero draugo, gyvatvorių kirpėjo ir pan.). Esmė tame, kad moteris gali būti tikra dėl jos palikuonių autentiškumo, tačiau vyrai nėra tikri dėl nieko, dėl to nesąmoningai bijo nemalonių siurprizų, dėl ko sunkiai prieinama, kas dažnai reiškia ištikima (monogamiška) partnerė yra gera investicija norint artimiausius dešimtmečius praleisti rūpintis savo, ne svetimais palikuoniais (kas evoliuciniu požiūriu reikštų visišką nesėkmę pratęsiant savo genofondą).

Betęsiant apie neprieinamumą ir aukštą vertę, bet jau iš moters perspektyvos, šioje vietoje taip pat gerai tiktų iliustraciją apie vertinamą gėrimą.
Praeitą kartą gerdama šampaną su savo klientu nejučia sužinojau, kad tai jo gimtadienis. Kuomet padavėjas atnešė gėrimą su šviečiančia ugnele nustebau iš kur klubo kolektyvas žino apie jo sukaktį, bet klientas nuramino: tššš  - iš tikrųjų niekas nežino. Pamaniau sau, kad iš kuklumo jis nenori, kad kiti sužinotų. Tačiau aš nejučia pasistengiau, kad tokia proga nebūtų pamiršta... Taigi, netikėtai dj‘jus garsiai paskelbė, kad šiandien ypatingo žmogaus gimtadienis. Tokia proga juk negersi pigiausio šampano, buvo atidarytas bene aukščiausiai vertinamas Dom Pérignon, jei nemeluosiu, už 700 eurų. Šampanas ne ką skiriasi nuo kitų, nepasakyčiau, kad kažkuo ypatingesnis, tačiau mokama už vardą.
Taip pat kaip ir su prabangiais prekių ženklais. Vardas įkūnija kokybę, klasę, pasitikėjimą - viską. Už vardą negaila permokėti. Vardas savaime vertingas ir teikia garantiją, kad niekada nenuvils... Dėl to svarbiausia gyvenime įtvirtinti ir išsaugoti savo vardą. Tai buvo pamoka ir dar vienas geras įrodymas kaip reikia saugoti savo vardą.

Taigi, žinant kas esi ir ko esi verta iš tiesų yra pagrindinis dalykas. Jei visi aplinkui įpratę prie plastikinių kristalų, pamatę deimantą jo nevertins ir neišskirs, tačiau tikrieji meistrai, pripažinkime, tokių yra nedaug - žino, kaip atskirti tikrąsias brangenybes
Šokiruojančiai nuskambėjo vieno iš draugiškų klientų pasakota  tiesa apie vienos iš jo pažįstamų devizą: negavus iš vyro bent 40 tukstančių net nepakštelk į žanduką.

Galvoje kyla disonansas tarp to, ką matau tikrai geros išvaizdos Gėles (tam tikros tautybės merginas) klube išdarinėjant kas antrą vakarą už keliasdešimt eurų ir klausantis gražiai nors natūraliai ir kukliai atrodančių merginų pasakojimų, pastoviai gaunančių praktiškai už nieką kelis kartus didesnes pajamas.
Matau merginas, tikrai gražias, galinčias turėti viską bet nusipiginančias, noriu joms kalbėti, aiškinti, protinti, barti, tačiau jei joms taip gerai, tai man nuo tuo tik “geriau”.
Taigi išvada labia paprasta, kad tavo vertės niekas nenustato apart pačios tavęs.

Trečia vertus, kaip galima nustatyti savo vertę apskritai? Na taip, nesinori net pagalvoti į tą pusę, niekas ir nekalba apie parsidavinėjimą, bet vedžioti vyrus už nosies, suteikiant viltį, bet realybėje nieko neveikiant, o kartojant, kad vis dar reikia laiko vienam kitą pažinti taip pat nėra morališkai teisinga, bet savotiškas apgaudinėjimas.

Taip bežaidžiant, reikia laikytis, kad besipažindinant pati nejučia neįsisvaigtum kliento ir tada ne tik šiam žaidimui ateitų galas… Pastoviai reikia save protinti ir priminti, kad tai yra savotiškas žaidimas: kokie jausmai ir koks nuoširdus susidomėjimas gali būti iš vyro, kuris net nesidomi mano pomėgiais, šeima, laisvalaikiu, ateities siekiais, o tik kartoja, kaip jam patinka mano akys ir kaklas?  Taigi, besukant galvą jam, reikia pačiai išlikti blaivaus mąstymo.
Na bet niekas niekada ir nesakė, kad tai morališkai lengvas darbas.

Kad kažką gautum reikia kažką duoti - tai visatos dėsnis. Šiuo atveju, manau, kad nepakanka suteikti vyrui viltį – tai, pasikartosiu, apgaudinėjimas, bet jeigu suteiki savo laiką, savo kompaniją, tiesiog savo  šventą geišišką presence, savo nuoširdumą ir dėmesį, intelektą, ar tai nėra vertingesni ir kur kas didesni dalykai už kūniškus? Geriau galvoti taip – pozityviai ir tyrai. Juolab spaudimas vyrui neegzistuoja: kiekviena jau iš veido mimikos, akių siunčiamų signalų pasakoja apie save ir savo vertę ir klientas per penkias sekundes apsisprendžia kuri yra kam (na ir kartais netgi už kiek chi chi).

Nesinori būti barakūda, be gailesčio kapojančia savo aukas bet ir nesinori būti ir ta auksine žuvele tik pildančia kitų, ne savo norus. Ką daryti?

Jau aštuoniolikta valanda Kovo 8-sios, o jis dar neparašė, jis jau sporto klube, o taip net neturėjo laiko užeiti į WhatsApp‘ą. Niekada nesuprasiu tų vyrų. Gal pati jei turėčiau daugiau ką veikti, mažiau apie juos galvočiau ir nervinčiausi. Negaliu pasakyti kad pralaimiu šio žaidimo, bet greičiau lygiosios. Aš jam patinku, bet ir jis man patinka. Aš laukiu kada jis parašys, bet ko jis laukia? Taip neturėtų būti, negaliu taip atlapoti širdies, negaliu būti auksinė žuvele ir pasitikėti juo daugiau nei jis to vertas. Viskas per greitai... Negaliu tiek atsiverti nesulaukdama tiek pat ar daugiau iš jo. O gal aš per daug pasyvi ir turiu pati imtis iniciatyvos, kaip jis pats ne kartą sakė. Bet kol kas nedrįstu reikalauti jo tenkinti mano užgaidas... Nemoku būti ir barakūda. Galvoje skamba dainos žodžiai: „If I lose myself I lose it all“ Kaip nepamesti savęs, likti savimi, ta gerąja auksine žuvele, bet kartu būti stipria ir sumania kaip barakūda, neišnaudojant ir nežalojant kitų. Gal yra barakūdos vegetarės ar auksinės žuvelės..?

21 valanda Kovo 8-tosios, gavau žinutę nuo JO, kad pasitikrinčiau paštą, kuriame išsamus atsakymas į praeitą dieną išsiųstą laišką. Permetusi laišką akimis supratau, kad jis nieko nesupranta ir be kitų necenzūruotų detalių atrašiau, kad daugiau man nerašytų...vakare buvau be veido, pastebimai išėjusi iš savęs, mąsčiau apie kitą darbą...
Kol galiausiai galėjau sau diagnozuoti  profesinio perdegimo sindromą. Išvada: man reikia atostogų, reikia atitrūkti nuo visko, ir sudėlioti taškus ant i. Atostogos jau čia pat.


Pabuvusi kelias dienas Lietuvoje supratau kelis svarbius dėsnius, pastebėtus šiame darbe, o taip pat galiojančius apskritai gyvenime, kurių supratimas padėjo galutinai atgauti vidinę ramybę ir pusiausvyrą. Pastebėjau, kad šiame darbe mokausi meilės – meilės bendradarbiams (-ėms), klientams: nuoširdiems ir paklydusiems, o meilei būtina sąlyga atlaidumas, kuris nebus nuoširdus be gilesnio elgesio supratimo. O čia matydama ir nuolat analizuodama žmones, jų elgesį geriau suvokiu jų prigimtį, elgesio motyvus. Galiausiai, suprasdama elgesio motyvus, galiu patikimiau jį vertinti (interpretuoti, o ne smerkti ar išteisinti) – atsiranda noras, stimulas prisidėti prie tinkamesnio elgesio, teisingumo atkūrimo. 
Šios įžvalgos galutinai nuramino vidinės sumaišties uraganą ir paskatino toliau tęsti kelionę savęs ir kitų pažinimo link. Daugiau neturiu klausimų: kas kaip ar kodėl, neprireikė net atsiversti žuvininkystės knygų. Mąstant apie ateitį beliko stebėti, analizuoti, na ir... suteikti tinkamą grįžtamąjį ryšį (XO XO). ;DDDD

Galiausiai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šioje kelionėje nesu viena ir neprivalau tempdama nelengvą mokinio naštą pasiklydusi klaidžioti pirmyn atgal, o sudvejojus pasirinkimų kryžkelėje pagalbos susiorientuoti galiu laukti iš Aistringas.com komandos. Ačiū!

Tai tam kartui,
Iki ;))